Tarptautinė šiuolaikinio meno grupinė paroda

Šiemet pirmą kartą surengtas tarptautino meno festivalis „Vague Vagon“, skatinantis šiuolaikinės kultūros vyksmą Aukštaitijos regione – Kriaunų kaime ir jo apylinkėse. Festivalis siūlo lankytojui platų veiklų spektrą – nuo parodų iki edukacijų. Jo dėka, apleistas ir nenaudojamas Kriaunų kultūros namų pastatas tapo platforma, kurioje pristatomi šiuolaikiniai autoriai ir jų kūryba.

2024 m. rudenį čia jau buvo įrengta eksperimentinė konceptualaus meno ekspozicija „A14 – 3608“. Vietinių ir vietovės svečių susidomėjimas ja, lėmė, kad šių metų festivalio pagrindinė paroda pristatoma taip pat šiose patalpose, liudijančiose kontroversišką istorinį periodą – sovietmetį. Čia pristatoma dabarties menininkų kūryba skatina atkreipti dėmesį į vyraujančias pasaulines problemas, prisiminti su Aukštaitijos regionu siejamas asmenybes, iš naujo permąstyti vietovės tapatybę bei praplėsti akiratį.

Pagrindinėje parodoje šmaikščiu pavadinimu „Kultūros namai“, pristatomi įvairių žanrų darbai – nuo video meno, fotografijos iki tapybos ir objekto meno. Grupinėje parodoje dalyvauja daugiau nei dešimt menininkų iš Lietuvos ir užsienio.

Parodos dalimi taps 1972 m. filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, sukurtas legendinio avangardinio kino kūrėjo Jono Meko. Filme rodomi kadrai, kuriuos J. Mekas nufilmavo savo pirmąja Bolex kamera 1950-aisiais, pirmaisiais gyvenimo metais Niujorko valstijoje. Kita filmo dalis nufilmuota 1971 m., kelionės į Semeniškių kaimą metu – po daugelio metų, kai buvo priverstas bėgti iš tėvynės, okupavus vokiečiams. Tai – priverstinai išvietinto žmogaus nostalgiška odisėja į negrįžtamą praeitį.

Šis filmas – simbolinė jungtis, tarp vietos ir globalaus pasaulio, savo autentiškumu, savitai perteikta nuotaika, sukelianti įvairiausias emocijas ir apmąstymus. Judančia kamera užfiksuoti kadrai – tarsi blyksniai, atpažįstami, subtiliai atskleidžiantys aplinką, žmones, nuotaikas. J. Mekas, kadaise teigė, kad ūkininko gyvenimas žmogaus kūnui ir dvasiai duoda daugiau, nei bet kokia jogos sistema. Tai galime traktuoti, kaip jo paties asmeninę patirtį, ryšį su gimtine, įgytą vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, gyvenant Lietuvoje, sąsajas su jo kūrybos ištakomis.

Tik įėjus į pastatą žiūrovus pasitinka žaismingi ir paradoksalūs (sukurti iš šiukšlių) vilniečio R. Praspaliausko koliažai. Tai miesto buities poezija ir tylus, bet iškalbingas pasakojimas apie tai, ką paliekame po savęs. Serija „Mirtis priverčia mano Laimę šokti“ – tai kraštiečio dailininko Rimvydo Pupelio tapybos refleksija apie žmogaus egzistenciją, gimimo ir mirties logiką bei jų emocinį svorį. Buvusioje šokių salėje menininkas pristato įspūdingą 5 metrų ilgio paveikslą. Vasco Manhiça kūrinys taip pat analizuoja mirties ir kančios temas, kartu kvestionuodamas dominuojančias galios struktūras, kurios sukelia karus ir konfliktus. Toje pačioje erdvėje fotografas Basile Alexiou pristato dvi serijas, kuriose tyrinėja ligos nulemtą tėvo mirtį ir savo paties psichologinę būseną.

Ukrainos vizualiųjų menų kūrėja Elena Subach pristato fotografijų seriją „Mes nebenorime daugiau to matyti“ (“We Don’t Want to See This Anymore”). Ši serija nagrinėja Rusijos vykdomo karo poveikį Ukrainos žmonių psichikai. Fotografijose menininkei pavyksta perteikti šiuolaikinės Ukrainos situacijos „sielovaizdį“ už mūšio lauko ribų. S. E. Jurgelytė pateikia objektų seriją iš ciklo “Process of Breaking Out, Ecstasy of Going Through” ir kelia klausimą, kada kartojimasis tampa priespauda, ieškodama lūžio taškų, kurie leidžia persiorientuoti ir priešintis. Jolitos Puleikytės grafikos darbai atmosferiškai ir žaismingai dekonstruoja kasdienybę.

Algio Fediajevo garso instaliacija kvestionuoja įprastus kantri stiliaus muzikos stereotipus ir tyrinėja jos giluminius sluoksnius, kartu klausdama: „Kaip ši muzika skamba šiandienos Lietuvos kontekste?“ Muzika užima svarbią vietą ir Andriaus Kviliūno sukurtame video mene. Buvusioje pastato scenoje jis rodo naują, anksčiau nepublikuotą darbą, sukurtą remiantis Hieronymuso Boscho paveikslais. Jis tyrinėja šiuolaikinės perspektyvos ir istorinio vizualinio kodo santykį. Greta A. Kviliūno triptiko, Karina Kazlauskaitė pristato savo darbus iš serijos “Fat Gun” („Riebus ginklas“) – video instaliacija ir varines seges (“Šautuvėliai”). Ši instaliacija svyruoja tarp žmogaus egzistencijos trapumo ir galios simbolikos. Américo dos Santos Hunguana rodo fotografijos fragmentus iš serijos „‘Praca de Touros’ vaiduoklis“ ( ‘The ghost of ‘Praca de Touros’). Čia jis nagrinėja reiškinį, kuomet buvusią koridos areną perima vietos bendruomenė, tokiu būdu atskleidžiant kolonijinio Mozambiko paveldo bruožus.

Šios parodos ir joje dalyvaujančių skirtingų autorių kompanija pateikia ir analizuoja visą prizmę temų, paliečiančių žmogaus psichologiją, gyvenimą ir mirtį, aplinkosaugą, kultūrinius reiškinius. Apleistos, bet erdvios sovietinį laikotarpį menančios „Kultūros namų“ patalpos, užpildytos šiuolaikiškais meno kūriniais, kiekvienam lankytojui suteikia galimybę klausti, mąstyti ir įsitraukti.

Paroda eksponuojama nuo liepos 12 d. iki 22 d. „(buvusiuose) Kultūros namuose”, Sartų g. 12, Kriaunos, Rokiškio rajonas.

Paroda „Savi pasauliai“ kviečia pažvelgti į dviejų iškilių Lietuvos naiviojo meno atstovių – Monikos Bičiūnienės (1910–2009) ir Petronėlės Gerlikienės (1905–1979) – tapybą, atskleidžiančią unikalią meninę kalbą, pradėtą brandžiame gyvenimo etape.

Abi menininkės į meno lauką įžengė kaip savamokslės, tačiau jų kūryba tapo esminė XX a. antrosios pusės Lietuvos naiviojo meno raidos liudijimu – žavinti ne tik autentiškumu, bet ir savitu pasaulio matymu. M. Bičiūnienės kūryboje vyrauja ornamentuota, ritmiška ir pasakojamoji tapyba, kurioje atsiskleidžia buities scenos, miestų vaizdai, šventės bei kasdienybės ritualai. Tuo tarpu P. Gerlikienės darbai stebina emocine įtaiga, moteriškumo, mitologijos ir religijos vaizdiniais, kuriuose spalvos liejasi drąsiai, formos kartais laužo logiką, o kompozicijos alsuoja vidiniu veržlumu. Viena kuria per stebėjimą ir formos tvarką, kita – per emociją ir spontaniškumą. Būtent šis skirtumas tampa šios parodos šerdimi – kvietimu pamatyti, kaip nevienodai gali skleistis tas pats „naivumo“ apibrėžimas, kai jis gimsta iš laisvo, nesuvaržyto, nepriklausomo moters kūrėjos žvilgsnio.

Paroda eksponuojama nuo liepos 12 d. iki rugpjūčio 31 d. Kriaunų muziejuje, Sartų g. 14, Kriaunos, Rokiškio rajonas.

Remigijaus Praspaliausko tekstilės meno objektas ir Klauso Leo Richterio fotografijos įsitrauks į subtilų, bet intensyvų dialogą su Justino Vienožinskio tapybos darbais.

Dailininko Justino Vienožinskio vaikystės namuose pristatoma paroda „Pokalbiai su Justinu Vienožinskiu“ jungia tris menines perspektyvas.

Parodos pagrindą sudaro Lietuvos dailės mokyklos pradininko Justino Vienožinskio tapybos kūriniai, kurie yra Lietuvos meno istorijos pamatas. Parodoje bus eksponuojami Lietuvos peizažai iš skirtingų laikotarpių, taip pat Kaukazo peizažai, kuriuos nutapė gydydamasis sanatorijoje Železnovodske. Taip pat bus pristatomi dailininkui adresuoti bičiulių ir įtakingų Lietuvos kultūros atstovų laiškai.

Remigijaus Praspaliausko sieninis kilimas „Gimme, Gimme, Gimme Just a Little Smile“ yra dedikacija M. K. Čiurlioniui. J. Vienožinskio pagarba Čiurlioniui buvo akivaizdi. Net ir patirdamas sovietinio režimo spaudimą, jis atsisakė paneigti šio didžiojo dailininko ir kompozitoriaus kultūrinę ir meninę reikšmę. Laikydamasis principų, J. Vienožinskis sumokėjo didelę kainą – neteko darbo ir pensijos. Iš pirmo žvilgsnio Praspaliausko kūrinys atrodo žaismingas, tačiau tai apgaulingas įspūdis. Jį galima suvokti kaip šiandieninės visuomenės atspindį, kurioje visuomenės dėmesį vis dažniau patraukia triukšmingas, sensacingas turinys pasaulyje, kuriame žmonių gebėjimas išlaikyti dėmesį palaipsniui mažėja. Dėmesį patraukia ne tik šypsenėlė kūrinio kompozicijos viršuje, bet ir, o gal net labiau, bauginantys žiojėjantys nasrai. Šypsenėlė čia tampa užuomina į cinišką pasaulį, kuris reikalauja šypsotis, nors pats besijuokdamas praryja mūsų sielas. Dėka fluorescencinių siūlų, sieninis kilimas tampa matomas naktį. Tai ir dar viena užuomina, kad čia slypi daugiau. Jei sielą laikome žmogaus gyvenimo esme, tuomet, šiuo požiūriu, žvilgsnis už spalvingo fasado tampa tarsi išlikimo strategija.

Skirtingai nei Vienožinskio peizažai iš Šiaurės Kaukazo, Klausas Leo Richteris pristato fotografijų seriją iš Pietų Kaukazo, tiksliau – iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho. Po trijų kelionių 2017–2022 metais, kurių metu Richteris bendravo su aplinkosaugos aktyvistais, civilinės visuomenės atstovais ir paprastais armėnais, jį giliai sujaudino Armėnijos dabarties sudėtingumas ir jos istorijos svoris. Parodoje menininkas pirmą kartą pristatys savo ilgalaikį fotoprojektą, kurio šiai parodai skirtas pavadinimas – „Atspalviai, pustoniai ir tonai“.

Paroda eksponuojama nuo birželio 29 d. iki rugpjūčio 31 d. J. Vienožinskio memorialiniame muziejuje, J. Vienožinskio g. 28a, Audronys, Rokiškio rajonas.