Basile Alexiou

(g. 1984 m. Liuksemburge, Liuksemburgas) baigė Ostkreuz fotografijos mokyklą 2016 m. darbu „Mir welle bleiwe wat mir sin”, kuriame dalyvaujamuoju būdu atskleidė benamystės problemą Liuksemburge. Už šį darbą jam buvo skirtas Nacionalinio audiovizualinio centro (CNA) stipendija. Jo kūrybą apibrėžia nuoširdus jautrumas žmogaus egzistencijai ir patyrimui, o darbai buvo eksponuoti Vokietijoje ir Liuksemburge.

Algis fediajevas

(g. 1989 m. Vilniuje, Lietuva) – eksperimentinės akustinės muzikos kūrėjas, savo stilių apibūdinantis kaip „akustinę psichodeliką“. Jo muzika išsiskiria novatorišku gitaros skambesiu, nenuspėjama dainų struktūra ir turtingu emociniu spektru – nuo meditacinio švelnumo iki pankiškos agresijos. Kūryboje susipina Rytų motyvai, psichodelinis rūkas ir poetiški, į vidų kviečiantys tekstai.

2023 m. pabaigoje Algis pristatė savo ketvirtąjį albumą „Po trejų metų“, įrašytą Anglijoje ir išleistą vinilu, CD, kasečių bei skaitmeniniu formatu. Albume pasirodo ir vietiniai muzikantai, o viršelį sukūrė sesuo Julija Fediajevaitė. Albumas sulaukė tarptautinio dėmesio, tarp jų – Folk Radio UK ir The Wire apžvalgose.

Fediajevas aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje – po naujausio albumo sekė turai Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Suomijoje ir Vidurio Europoje.

Saulė Elena Jurgelytė

(g.2003 m. Palanga) – jaunosios kartos menininkė, studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą.
Jos kūryba dažnai įsikuria nepatogiose, nejaukiose ar netradicinėse erdvėse – lygiai taip pat, kaip ir temos, kurias ji nagrinėja. Saulės darbai remiasi distopinio bei magiškojo realizmo elementais, o pagrindiniai jos interesai sukasi apie socialines, socialinės politikos ir bendruomenių politikos temas.
Menininkė tyrinėja teksto ir objekto santykį, funkcionalumo bei nefunkcionalumo idėjas, taip pat veiksmų sekas ir jų laužymą. Dažniausiai ji kuria pasitelkdama tekstą, objektą ir video.

Karina Kazlauskaitė

(g. 1980, Šilutė) – juvelyrė, tarpdisciplininio meno kūrėja. Baigė Vilniaus dailės akademiją, dalyvauja tarpdisciplininiuose projektuose. Jos kūryba tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį, eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis. Surengė personalines parodas Lietuvoje ir Norvegijoje, dalyvavo tarptautinėse parodose Europoje ir JAV. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, vadovavo Vilniaus skyriaus metalo dailės sekcijai. Priklauso tarptautiniam juvelyrikos grupei LandJewelry. Kartu su menininku Klausu Leo Richteriu inicijuoja projektus, susijusius su ekologija, vietos bendruomenėmis ir istorija.

Andrius Kviliūnas

(g. 1972 m. Panevėžyje) – Lietuvos menininkas, tapytojas ir video meno kūrėjas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje. 1991–1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo tapybos magistro laipsnį. Nuo 2002 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Kviliūno kūryba apima platų spektrą temų – nuo asmeninių ir kolektyvinių prisiminimų iki socialinių ir politinių komentarų.

Jo tapybos darbuose dažnai atsispindi ekspresyvūs potėpiai ir saviti koloristiniai deriniai, kuriais siekiama perteikti emocinę atmosferą, o video meno kūriniuose – dokumentiškumas susipina su poetiškomis, siurrealistinėmis vizijomis. Kviliūnas taip pat kuria performansus ir instaliacijas, jungdamas įvairias medijas.

Menininko darbų yra įsigiję MO muziejus Vilniuje, Berlyno Schuster’io galerija bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Kviliūnas dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Vasco Manhiça

(g. 1978 m., Nampula, Mozambikas) – vizualusis menininkas, kurio kūryba tyrinėja atmintį, tapatybę ir miesto transformacijas. Užaugęs kultūriškai turtingame Bairro do Aeroporto rajone Maputu, baigė grafinio dizaino studijas Nacionalinėje vizualųjų menų mokykloje (ENAV) ir vėliau 2011 m. baigė komunikacijos dizaino kursus ca.Medien kolegijoje Esene, Vokietijoje.

Manhiços ankstyvoji kūryba formavosi lyriniu-poetiniu požiūriu, pasižymėjusiu simboline abstrakcija, emociniu išraiškingumu ir monochromatine palete. Paveiktas dadaizmo, siurrealizmo ir mozambikiečių meistrų, tokių kaip Bento Mukeswane ir Malangatana, šis periodas atskleidžia gilų savistabą ir tapatybės paieškas.

Jo laikas Vokietijoje (2002–2015 m.) pažymėjo lūžio tašką, nuvedusį prie dinamiškesnės ir daugiasluoksnės vizualios kalbos, apimančios kolažą, tekstą ir prisotintus spalvas. Jo darbai buvo pristatyti parodose ir rezidencijose Mozambike, Vokietijoje, Portugalijoje, Nigerijoje, Senegale ir Pietų Afrikoje. Jo neseniai vykusi paroda As Paredes Também Falam (Sienos taip pat kalba), surengta 2025 m. Mafalala muziejuje Maputu, dar kartą patvirtino jo atsidavimą tyrinėti miestą kaip gyvą atminties ir pasipriešinimo archyvą.

Vasco Manhiça pelnė kelis apdovanojimus, įskaitant pirmąją vietą Expo-MUSART (2016 m.) ir Biennale TDM (1999 m.). Manhiça gyvena ir dirba Maputu, kur toliau plėtoja projektus, kurie iššaukia dominuojančius socialinius naratyvus per medžiagą ir metaforą.

Jolita Puleikytė

(g. 1992 m. Panevėžyje) Menininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė (grafikos sekcija). 2012–2016 m. studijavo dailės ir dizaino pedagogiką Šiaulių universitete.
Šiuo metu dirba Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“, kur plėtoja kūrybines veiklas, orientuotas į dalyvio individualumą ir saviraišką. Kuria ir viešosiose erdvėse – jos sienų tapybos darbų galima pamatyti įvairiose Lietuvos vietose.

Savo kūryboje Jolita ONline tyrinėja kasdienybę ir ją perkuria. Ji fiksuoja realybę tam, kad galėtų ją dekonstruoti ir paversti iliuzija, vaizdu, nuotaika. Piešiniai, grafikos darbai ar sienų tapyba – tai būdai, kuriais menininkė reaguoja į aplinką, suteikdama jai naujas formas ir prasmes. Vienas svarbiausių kūrybos impulsų – žaidybinis santykis su vaizdu ir procesas, kuriame atsiveria galimybė laisvai interpretuoti pasaulį.

Rimvydas Pupelis

gimė 1965 m. Obeliuose, Rokiškio rajone, kur šiuo metu ir gyvena. Tapytojas, grafikas, scenografas, poetas, kultūros iniciatyvų autorius. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Obelių garbės pilietis.

Pupelis žinomas dėl ekspresyvios, metaforiškos kūrybos, kurioje jungiasi sąmoninga kompozicija, spalvinis atsitiktinumas ir sapno logika. Slapyvardis „MUTA“, reiškiantis neapibrėžtumą, tapo jo kūrybinės tapatybės dalimi.

1999 m. kartu su Arūnu Kulikausku ir Jonu Meku Rimvydas organizavo Obeliuose parodą „Slenkstis“, kurioje buvo pristatyti ir Eugenijumi Varkulevičiumi , Louise Bourgeois, Nam June Paiko kūriniai. Tik vienas iš parodos etapų įvyko Obeliuose ir tai tapo reikšmingu šiuolaikinio meno įvykiu Rokiškio krašte.“

2019–2020 m. gyveno ir kūrė Prancūzijoje, dalyvavo parodose Paryžiuje, Strasbūre ir Kanų meno mugėse, tapo Prancūzijos menininkų namų La Maison des Artistes nariu. Taip pat dalyvavo tarptautinėse parodose, rezidencijose, pleneruose Lietuvoje , Danijoje , Latvijoje, Lenkija , Italija Danijoje, Makedonijoje, Šveicarijoje. Kūryboje nuolat gvildena žmogaus ir aplinkos, šviesos ir šešėlio santykį. Skatina šiuolaikinį meną provincijoje, kuria vietos kultūros centrus ten, kur jų niekas nesitiki.

Paskutinis tapybos ciklas – Mirtis šokdina mano laimę (2025).

Americo dos Santos Hunguana

(g. 1985 m. Maputu, Mozambikas). Studijavo žurnalistiką Maputu, Mozambike 2007 m., baigė „Ostkreuz fotografijos mokyklą” 2016 m., nuo 2010 m. gyvena Berlyne. Menininko fotografijos orientuotos į kultūrą, bendruomenę, gatvės gyvenimą ir žmonių istorijas.

elena subach

(g. 1980) – Ukrainos vizualiojo meno kūrėja, kilusi iš Červonohrado, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Lvove. 2002 m. ji įgijo ekonomikos magistro laipsnį Lesios Ukrainkos Rytų Europos nacionaliniame universitete, o nuo 2012 m. pradėjo kurti fotografijos srityje. Nuo tada ji bendradarbiauja su fotografu Viačeslavu Poliakovu. Elena autodidiaktiškai formavo savitą Ukrainos vizualinės kultūros suvokimą. 2019–2022 m. dirbo kuratore Boriso Voznyckio Lvivo nacionalinėje dailės galerijoje. Šiuo metu ji dėsto meno istorijos ir kuravimo praktikos kursus vizualinės komunikacijos mokykloje SKVOT Kijeve. Elena yra Ukrainos fotografijos alternatyvos asociacijos narė. Jos darbai publikuoti daugelyje leidinių, tokių kaip British Journal of Photography, Weltkunst, Vogue Poland, The Guardian, Süddeutsche Zeitung ir kt. Ji pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – New East Photo Prize (Calvert Foundation, 2016), Future Talents (2019) nominaciją ir Gaude Polonia stipendiją (2019). Jos darbai buvo eksponuojami daugelyje tarptautinių parodų: Šiaurės namuose Reikjavike, Fotografijos muziejuje Photo Elysée Lozanoje, Kunstforum Wien Vienoje, Izraelio žemės muziejuje Tel Avive, Willy Brandto namuose Berlyne, Pasaulio banke Vašingtone bei Tycho Brahe muziejuje Veno saloje, Švedijoje. 2022 m. rudenį britų leidykla Besides Press išleido Elenos fotografijų knygą Hidden.

Petronėlė Gerlikienė

(1905–1979) – žymi lietuvių tautodailininkė, tekstilininkė ir tapytoja, naiviojo meno atstovė. 1908 m. su šeima grįžo į Lietuvą, gyvenimą baigė Vilniuje. Kūrybą pradėjo vėlai, nuo 1972 m. siuvinėdama kilimus, o 1976 m. tapė ir tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nare.

Jos darbuose dominuoja emocinė raiška, buities, mitologijos, religijos ir gamtos motyvai. Išraiškingas koloritas ir dekoratyvumas pelnė pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje. 1985 m. įtraukta į „Pasaulio naiviojo meno enciklopediją“. Jos darbai saugomi Lietuvos muziejuose.

Monika Bičiūnienė

(1910–2009) – viena žymiausių Lietuvos tautodailės tapytojų, kūrybą pradėjusi 50-ies. Jos darbai peržengia tradicinės tautodailės ribas, pasižymi savitu meniniu mąstymu ir laikomi svariu indėliu į XX a. antrosios pusės naivųjį meną.

Nuo 1966 m. aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė dešimtis personalinių parodų. Kūryboje – kasdienio gyvenimo, švenčių, gamtos ir žmonių vaizdai, perteikti aliejiniais dažais, tempera, pastele. Būdinga primityvizmo stilistika, pasakojamasis pobūdis ir dekoratyvumas. Jos darbai saugomi Lietuvos muziejuose, publikuoti liaudies meno leidiniuose.

Justinas Vienožinskis

(1886 m. birželio 29 d. Mataučiznoje, Rokiškio valsčius – 1960 m. liepos 29 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas tapytojas, pedagogas, dailėtyrininkas. Augo Dačiūnų kaime, lankė Obelių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnazijoje. 1902–1905 m. Maskvoje lankė tapybos studijas. Grįžęs į Lietuvą 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliucinėje veikloje, už tai buvo suimtas. 1908 m. išvyko į Krokuvos dailės akademiją studijuoti tapybos, vėliau gilino žinias kituose Europos meno centruose.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno gimtinėje. 1921 m. jis organizavo Aukštesniuosius piešimo kursus, o 1922 m. įkūrė Kauno meno mokyklą, kuriai vadovavo iki 1925 m. Ši mokykla buvo esminis žingsnis profesionalaus meninio švietimo Kaune raidai. Vadovavo M.K.Čiurlionio laikinosios galerijos statyboms. J. Vienožinskio idėja buvo skatinti nacionalinį meną, jis siekė, kad Kaunas taptų kultūros centru, kuriame būtų pristatoma tiek Čiurlionio, tiek kitų Lietuvos dailininkų kūryba.

Po Antrojo pasaulinio karo (1940–1946 m.) dėstė Vilniaus dailės institute, 1946 m. tapo profesoriumi. Tačiau 1952 m. dėl nepriklausomos meninės pozicijos ir nesutikimo paklusti socialistinio realizmo reikalavimams buvo pašalintas iš pareigų institute, neteko privilegijų ir pensijos.

Remigijus Praspaliauskas

(g. 1982 m. Telšiuose, gyvena ir kuria Vilniuje) – tarpdisciplininis menininkas ir dizaineris, studijavęs Vilniaus dailės akademijoje. Jo kūryba balansuoja tarp siurrealizmo, kalbos poezijos, tekstilės ir daiktų kultūros. Jo darbai eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje. Kartu su broliu Egidijumi įkūrė mados ženklą Egyboy, jungiantį gatvės kultūrą, humoro kupiną kritiką ir DIY estetiką.

Klaus Leo Richter

yra menininkas, pirmiausia dirbantis su fotografija. Jo dėmesys sutelktas į pasipriešinimo ir atsparumo istorijas marginalizuotose bendruomenėse. Du jo naujausi darbai „Kastutė” ir „Bajorai” tyrinėja Rusijos okupaciją Baltijos šalyje Lietuvoje per vieno kaimo mikrokosmo prizmę. Kiti projektai eseistine forma atskleidė vienos romų bendruomenės gyvenimą darbe „Cikoria” ir dviejų darbininkų šeimų, jau trečią kartą dirbančių tame pačiame gamykloje, gyvenimą darbe „Periodiniai pamainos”. Reportažas „Introit” apie nepilnamečių pataisos įstaigą Vengrijoje buvo Richterio pirmoji serija.

2024 m. jis buvo atrinktas į platformą FUTURES!Photography, o jo darbas tapo vienu iš nugalėtojų „Rotlicht Festival for Analog Photography” Vienoje, Austrijoje. Kaip „NEXT 2025″ apdovanojimo finalistas, darbas „Kastutė” dalyvavo „Rygos fotografijos bienalėje” Latvijoje. Richteris du kartus gavo nacionalinę menininko stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos, surengė personalias parodas Lietuvoje ir Lenkijoje bei grupines parodas tarptautiniu mastu.

Richteris turi „Medijos ir fotografijos meno” magistro laipsnį iš Vilniaus dailės akademijos, Lietuva, ir baigė „Ostkreuzschule for Photography” Berlyne, Vokietijoje. Taip pat turi „Tarptautinio vystymosi” bakalauro laipsnį iš Vienos universiteto, Austrija.

Kęstutis Kadūnas

(g. 1953 m. Akademijoje, Kėdainių r.) – Rokiškio rajone, Antanašės kaime gyvenantis lietuvių geologas, fizinių mokslų daktaras (1993). 1975 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1970–1993 m. dirbo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijoje. Jo mokslinių tyrimų sritys – atmosferos įtaka gruntinio vandens cheminei sudėčiai, požeminio vandens išteklių vertinimas, užterštų teritorijų poveikio analizė.

2007–2011 m. jis inicijavo ir koordinavo požeminio vandens išteklių įvertinimo Lietuvoje bei užterštų teritorijų poveikio vertinimo programas. Yra paskelbęs daugiau nei 120 mokslinių straipsnių, vienas iš „Hidrogeologijos atlaso“ (2017) autorių.

Dali rust

(g. 1965 m., Šiaudvyčių k., LT) – režisierė, gyvenanti ir kurianti Klaipėdoje bei Vilniuje. Baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą (1989) ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (2002). Dirbo Lietuvos kino studijoje ir studijoje „Kinema“. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. VšĮ „Eik ART“ steigėja ir vadovė. Kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms temoms, dokumentiniam pasakojimui ir tarpdiscipliniškumui.

Jos dokumentiniai filmai pasižymi jautriu žvilgsniu į socialinius ir kultūrinius reiškinius, individualias gyvenimo istorijas bei kolektyvinę atmintį. Dali Rust kūryboje dažnai persipina kino, vizualiųjų menų ir performanso elementai, o jos darbai siekia ne tik informuoti, bet ir įtraukti žiūrovą į emocinį, neretai ir politinį dialogą. Režisierės filmografijoje – darbai, nagrinėjantys marginalizuotas bendruomenes, moterų patirtis, istorinės traumos pasekmes šiuolaikinei visuomenei bei ekologines temas. Ji taip pat aktyviai bendradarbiauja su menininkais iš kitų sričių, kurdama tarpdisciplininius projektus ir edukacines iniciatyvas.

Bruno AFFINATI

daugiainstrumentininkas ir įvairių stilių muzikantas. Lietuvoje jis savanoriauja ir įrašinėja savo kūrybos muziką, palaiko bei skiria dėmesį italų, brazilų ir pasaulinei funk, disco bei džiazo scenai.

Ramutis Petniūnas

kolekcininkas (Vilnius / Zarasų rajonas)

Ramutis Petniūnas – vilnietis, tačiau vis tvirčiau šaknis leidžiantis Zarasų krašte, Stelmužės dvarvietėje. Pats sako esąs įsimylėjęs šį kraštą – jo žmones, gamtą ir istoriją.
„Mes niekuo neišsiskiriame iš kitų Lietuvos regionų – visi turime nuostabią gamtą, šiltus žmones ir turtingą praeitį,“ – sako Ramutis. – „Tačiau aš tikiu, kad galime išsiskirti kultūriniais renginiais – jų gausa, kokybe ir poveikiu.“
Jo požiūris į kultūrą – atviras, jautrus ir orientuotas į ilgalaikį poveikį: jei nors dviem jaunuoliams (ir ne tik) iš šimto kultūriniai renginiai paliks įspaudą gyvenime, tikslas jau bus pasiektas – arba bent jau bus vertas visų įdėtų pastangų.

Aušra Gudgalienė

Rokiškio krašto muziejaus direktorė.

Atsakinga už Rokiškio krašto muziejaus, kultūrinės įstaigos veiklos organizavimą ir plėtrą. Prieš tapdama muziejaus vadove ji dirbo Rokiškio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrai. Šioje pozicijoje ji prisidėjo prie svarbių kultūrinių projektų, tokių kaip „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019.

Mindaugas Vanagas

verslininkas, kolekcininkas (Vilnius / Rokiškio rajonas)

Nors šiandien Mindaugas Vanagas gyvena ir dirba Vilniuje, šiaurės rytų Lietuva jam nėra svetima – visas vaikystės vasaras jis praleisdavo pas močiutę Obeliuose. Prieš ketverius metus Mindaugas įsigijo Kraštų dvarą ir nuo to laiko nuosekliai rūpinasi jo atgaivinimu. Simboliška, kad atnaujinimo darbus jis pradėjo nuo grūdų sandėlio – vietos, kuri šiandien jau virto meno galerija.
Mindaugas tiki, kad šiame, daugelio laikomame atokiame, Lietuvos kampelyje slypi ne tik įspūdinga gamta, bet ir ypatingi žmonės bei gili kultūrinė dvasia. Jo veikla Kraštų dvare – tai siekis ne tik atkurti istorinius pastatus, bet ir sukurti gyvą kultūrinę erdvę.

Marius Lucka

keliautojas, poetas, visuomenininkas (Antazavė)

Marius Lucka – žmogus, kurio neįmanoma sutalpinti į vieną apibrėžimą. Jis pats sako, kad žmonės jį pažįsta iš labai skirtingų kampų – kaip ir jis pats save. Nuo 2019 metų Marius gyvena Antazavėje, kur kuria meno ir dvasinės stiprybės centrą.
Jo gyvenimo kelias driekėsi per tolimus pasaulio kraštus – Afriką, Indoneziją, Papua Naująją Gvinėją, kur gyveno kartu su vietinėmis gentimis. Šios patirtys atsispindi ir jo kūryboje. Marius yra poezijos knygos „Jaunystė“ autorius, o keli jo eilėraščiai įtraukti į XXI amžiaus poezijos aukso fondą.
Jis domisi gamta plačiąja prasme – nuo paukščių ir žinduolių iki žmogaus santykio su Dievu. Ir, kaip pats sako, jam tiesiog labai patinka gyventi.

Arūnas Survila

socialinių inovacijų kūrėjas, Inovatorių slėnio įkūrėjas (Antalieptė / Kamariškės)

Kuriu socialinius verslus ir inovacijas, kurios padeda žmonėms ir stiprina bendruomenes Lietuvoje. Vienas pagrindinių mano principų – atviros erdvės, jungiančios žmones.
Esu kilęs iš Zarasų, tačiau mano šaknys – Antalieptėje ir Kamariškių dvaro apylinkėse. Galbūt todėl būtent čia įkūriau Inovatorių slėnį – vietą, kur atgimsta nykstantis paveldas, tampa vietokūros dalimi ir kviečia bendruomenes veikti kartu.
Inovatorių slėnyje susilieja kultūra, klimato kaita, socialinės temos ir žmonių iniciatyva. Tai – erdvė kūrybai, pokyčiams ir prasmingam bendradarbiavimui.